Šiandien dažnai, tik kartą metuose, būtent per vėlines, prasiveria amžinybės vartai, pro kuriuos pamatome daugiau, negu eilinę dieną. Tuomet žiūrime ir matome ne akimis, o širdimi... Patiriame didžiulės meilės, pagarbos, nusivylimo ar sielvarto graudulio srautą. Prieš mirtį mes bejėgiai, bet vėlines turime išbūti, atlaikyti, išstovėti...
Taip vienišai ir liúdnai švilpauja vėjas, o širdį drasko sielvartas... Gamta tampa tokia pilka, jog kažkoks keistas šaltis suvirpina kiekvieną kūno dalį. Pasidaro taip bauginančiai tylu...
Prisimename, kad kažko netekome. Gal Šiandien... Vakar... Pernai... Užpernai... Prieš penkerius, dešimt... Trisdešimt arba penkiasdešimt metų...
Kasdien kažkas palieka šitą pasaulį, kiekvienas savaip, skirtingai, - išeina kiekvienas - skirtingai, kaip ir gyvena... Kasdien kažkam dėl kažkieno mirties pasrūva akys ašarom... Kasdien kažkas užmerkia akis ir jau jų neatmerkia... Kažkieno širdis nustoja plakus ir taip jau lieka... Toks gyvenimo dėsnis.
Išeisime ir mes, bet vis viliamės, jog dar ne šiandien, ne dabar, gal kažkada... Apie tai stengiamės negalvoti. Negalvojame, kaip pasikeis pasaulis, kai neliks mūsų.
Mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime... Mirusieji yra mūsų širdyse, bet kasdieniame gyvenime paliekame juos atokiau... Tik per Vėlines jungiamės su jais tyloje, kad ir kaip būtų sunku...
(Autorius nežinomas)
