Liepos 26-ąją susibūrėme švęsti Oninių. Tai vasaros šventė, kurios ištakos glūdi dar pagoniškoje Lietuvoje. Tai derliaus prinokimo šventė, kuomet baigiami patys didžiausi ir sunkiausi vasaros darbai. Juk liepos pabaiga jau džiugina prisirpusiomis uogomos ir daržo gėrybėmis.
Bendruomenėje susirenkama pasidžiaugti sunkaus darbo rezultatais, o liaudyje ši šventė dar vadinama Nokiu, arba Sirpstu.
Susibūrę didžiojoje salėje žiūrėjome filmą: "Duona lietuviui visais laikais buvo šventa". Jo metu susipažinome su rugiapjūtės tradicijomis, klausėmės rugiapjūtės dainų. Po pietų mus aplankė klebonas, buvo aukojamos Šventos Mišios. Vėliau laukė sveikinimai Onoms, šaškių turnyras, vaišių stalas, ant kurio puikavosi kvapni duona, baltas sūris, gintaro spalvos medus, o ir rūkstantis dūmas iš tolo traukė akį- kepėme zefyrus.
Vasara dar tokia graži, kaip poeto Vytauto Mačernio sueiliuota:
"Kiekvieną rytą mano nubudimas Gražus kaip pasaka.
Ir aš nebegaliu Žinot, iš kur dangus šviesos tiek imas,
Iš kur tiek saulėj aukso spindulių..."
