Istorija... Tai kažkas giliai prasmingo, kai į vieną visumą susilieja paslaptingai praeitis, dabartis ir ateitis. Kiekvienas šimtmetis turi savo paliekamą pėdsaką, kuris dažnai būna įvairiapusis ir spalvingas įvykiais. Toks yra ir XXI amžius, kupinas iššūkių, netikėtumų, galimybių bei daug skaudžių netekties pamokų. Pavyzdžiui, kaip Covid-19 ir karas Ukrainoje.
Kiekvienos tautos istorijoje yra datų, kurių reikšmės ir svarbos nesumažina bėgantis laikas. Mūsų tautai viena tokių datų – Kovo 11-oji, kuri prieš 32-ejus metus suvienijo ir sustiprino mūsų tautą. Kalbėti apie šią datą ir lengva, ir sunku. Ji lengva, artima, suprantama, nes nuo Nepriklausomybės atkūrimo praėjo tik keli dešimtmečiai. Tai vienybės, santarvės ir tikėjimo diena. Ėjimo pirmyn Tikėjimo keliu... Tačiau ir nelengva, nes kasmet ji tikrina mūsų širdies plotį ir gylį, mūsų kantrybę ir meilę Tėvynei.
Rašytojo F. Šilerio teigimu Tėvynė yra šventas žodis, kuris atplėšia mokslininką nuo knygos, valstietį atitraukia nuo arklo, tarnautoją - nuo rašomojo stalo ir surenka visus prie vienos vėliavos. O mums, Strėvininkų socialinės globos namų bendruomenei, šių metų Kovo 11-oji yra dviguba šventė. Tai ne tik išreikšta Meilė savo Tėvynei, jos istorijai bet ir džiaugsmas dėl vilties ir nutiestų draugystės tiltų. Tai tik nedrąsūs, maži, bet kartu ir dideli žingsniai - būti maža Žiežmarių bendruomenės dalimi.
Džiaugiamės, kad mes, žmonės, mylintys muziką ir jaučiantys jos grožį, turėjome galimybę dalyvauti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime ir dalintis savo balsais, šiluma, gėriu, nuoširdumu ir tuo pačiu tikėjimu, kad Laisvės dvasia gyvuos dar ilgai...
Nuoširdžiai dėkojame Žiežmarių kultūros centro direktorei, Irenai Taukinaitienei, už tikėjimą, palaikymą ir gražią draugystę, o Nikolajui Surininui už įamžintas akimirkas.
