Suspindi krištolo rasa laukų žolynai,
Miškai sustingsta, auksaplaukės saulės nušviesti.
Tarsi nuo kalno ristis vasara vėl ima,
Ir skuba džiuginti vaivorykštėm bei lietumi.
Šiemet pavasarį palydėjome jau visų mūsų pamėgtoje poilsiavietėje „Zelva“. Gamtos prieglopstyje, prie „Zelvos“ ežero, praleidome tris nepakartojamas, pilnas įspūdžių dienas. Smagūs užsiėmimai, žaidimai, prizai, linksmas juokas, draugiškas bendravimas yra tai, ką kiekvienas išsaugosime atmintyje. Prisiminimuose išliks saulėtų dienų blyksnis, ramybe dvelkiantys vakarai, ir gerumas tų, kurie visada pasiruošę būti šalia.
Štai, tas pats siauras miško keliukas, vedantis namo, ir mes, be kalbų, žvalgydamiesi pro autobuso langus mėginame suskaičiuoti, kiek praeis laiko, kol vėl galėsime sugrįžti atgal.
