Mūsų tautos krikščioniškoje kultūroje pagarba mirusiesiems tikrai didelė – tai ir šermenys, prasmingos laidotuvės, o kokie skirtingi budynių papročiai etnografiniuose regionuose – nuo raudų iki Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo. Deja, šie akcentai dėl patogumo dažnai pamirštami.
Mūsų globos namų bendruomenei svarbios tradicijos ir vertybes, tad gražią rudens popietę su menininke Jurgita Treinyte susirinkome vėlinių puokščių gamybai.
Tai graži tradicija ir veikla, kurios metu kiekvienas galime pastebėti, kad turbūt Vėlinių ir Visų Šventųjų dienų prasmė nepasiekia žmogaus širdies – mes skubame, o galvoti apie mirtį mums nepatinka ir nepatogu. Galbūt todėl atrodo, kad „žvakutė“ ir „gėlytė“ – tai dalelė šilumos, kurią perduodame prisiminus anapilin iškeliavusius draugus ir artimuosius perduodant dalelę pagarbos ir rimties.
